Trečiadienio bendrosios audiencijos pradžioje, prieš pradedant katechezę, buvo perskaitytos eilutės iš Evangelijos pagal Luką 12 skyriaus, kuriose Jėzus pasakoja apie tarnus, budriai laukiančius grįžtančio šeimininko (Lk 12, 35 - 40). „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius“, sako Viešpats, pridurdamas – „ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Tad katechezėje Pranciškus kalbėjo apie krikščioniškos vilties matmenį, kuris susideda iš „budraus laukimo“. Ramias dienas keičia neramios, bet Jėzus pataria visais momentais budėti ir laukti.
Šis pasaulis, - kalbėjo popiežius Pranciškus, - prašo mūsų atsakomybės ir mes ją su meile priimame. Jėzus nori, kad mūsų egzistencija būtų veikli, kad neprarastume budrumo, kad su dėkingumu ir nuostaba priimtume kiekvieną Dievo mums dovanotą dieną. Kiekvienas rytas yra baltas lapas, kurį krikščionis pradeda užpildyti gerais darbais. Mes jau esame išgelbėti Kristaus prisikėlimo, bet dabar laukiame pilnos Jo viešpatijos, kai Dievas bus „viskas visuose“.
Ar pagalvojote, koks bus susitikimas su Jėzumi, kai Jis ateis? Bus apkabinimas, neaprėpiamas džiaugsmas, didžiulis džiaugsmas. Turime gyventi laukdami šio susitikimo, - ragino katechezės klausytojus popiežius.
Krikščionis nėra sukurtas nuoboduliui, galbūt kantrybei. Žino, kad ir tam tikrų, visad vienodų dienų monotonijoje yra paslėptas malonės slėpinys. Yra žmonių, kurie per savo meilės ištvermę tampa šuliniais, kurie drėkina dykumą. Niekas nėra veltui ir jokia situacija, kurioje krikščionis atsiduria, nėra atskirta nuo meilės. Jokia naktis yra tokia ilga, kad užmirštume aušrą. Jei liekame vienybėje su Jėzumi, tai sunkių momentų šaltis mūsų nesuparalyžiuoja. Ir net jei visas pasaulis neigtų viltį, jei sakytų, kad ateityje laukia tik tamsūs debesys, krikščionis žino, jog toje pačioje ateityje yra Kristaus sugrįžimas. Niekas nežino, kada tai įvyks, bet minties, kad mūsų istorijos pabaigoje yra Gailestingasis Jėzus, jau pakanka vilčiai ir gyvenimo neprakeikimui. Viskas bus išgelbėta. Kentėsime, bus momentų, kurie sukels pyktį ir pasipiktinimą, tačiau švelni ir galinga Kristaus atmintis išsklaidys pagundą manyti, kad šis gyvenimas yra klaida. Pažinę Jėzų negalime žvelgti į istoriją be vilties ir pasitikėjimo. Jėzus yra tarsi namai, o mes esame jų viduje, ir pro šių namų langus žvelgiame į pasaulį. Todėl neužsidarome savyje, neapverkiame melancholiškai tariamai auksinės praeities, bet visada žvelgiame pirmyn, į ateitį, kuri yra ne vien mūsų rankų darbas, bet ypač nuolatinis Dievo apvaizdos rūpestis. Viskas, kas blanku vieną dieną taps šviesa.
Galvokime, - ragino popiežius, - kad Dievas nepaneigia pats savęs. Niekada. Dievas niekada nenuvilia. Jo valia mūsų atžvilgiu nėra ūkanota, tačiau yra aiškiai išdėstytas išgelbėjimo planas: kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,4). Todėl pesimistiškai nepasiduodame įvykių kaitai, tarsi istorija būtų stabdžius praradęs traukinys. Pasidavimas nėra krikščioniška dorybė. Nėra krikščioniška gūžčioti pečiais ar nulenkti galvą priešais likimą, kuris mums atrodo neišvengiamas.
Tas, kuris teikia pasauliui vilties, niekada nėra viskam pasiduodantis asmuo. Jėzus pataria laukti jo nesudėjus rankų. Nebus taikos kūrėjas tas, kuris nerizikuos savo asmenine taika, priimdamas kitų problemas. Viskam pasiduodantis žmogus nėra taikos kūrėjas, bet tinginys, norintis jaustis patogiai. O krikščionis yra taikos kūrėju tada, kai rizikuoja, kai išdrįsta rizikuoti dėl gėrio, dėl to gėrio, kurį Jėzus mums dovanojo, davė tarsi lobį.
Kiekvieną dieną, - baigdamas savąją katechezę kalbėjo popiežius Pranciškus, - pakartokime pirmųjų mokinių maldavimą, kurį savąja aramėjų kalba išreikšdavo žodžiais „Marana tha“ ir kuriuos atrandame paskutinėje Biblijos eilutėje – „ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apd 22,20). Tai krikščioniškos egzistencijos priedainis: mūsų pasaulyje mums nereikia kitokio, nei Kristaus prisilietimo. Kokia malonė, jei, maldoje, sunkiomis šio gyvenimo dienomis, išgirstame jo balsą, kuris atsako ir patikina – „Štai aš veikiai ateinu!“ (Apd 22,7). (Vatikano radijas)
